Sveiki atvykę į Druskos katedrą – pirmąjį Kolumbijos stebuklą.
Tai didinga inžinerinė šiuolaikinės architektūros šventovė, kurioje susipina istorija, tikėjimas, žmogaus rankų darbas ir gamtos gelmėse glūdinti druska.
Druskos katedra – tai ne tik religinis simbolis, bet ir gyvas pasakojimas apie Jėzaus kelio į Golgotą nuo jo pasmerkimo iki nukryžiavimo ir palaidojimo.
Stotelės nėra vaizduojamos kaip tradicinės skulptūros – tai abstrakčios erdvės, kuriose akmuo, šviesa ir tyluma kuria emocinį poveikį. Didžiuliai kryžiai iš druskos, arkiniai tuneliai ir iškalti reljefai kviečia lankytoją sustoti, susimąstyti, išgyventi. Čia svarbus ne tik religijos aspektas, bet ir vidinė kelionė – žmogaus kančios, vilties ir atpirkimo kelias.
Šios stotelės pasakoja ne tik apie Jėzų – jos tyliai kalba apie tamsą ir šviesą, kurią kiekvienas iš mūsų nešamės savyje.

Apsilankymas katedroje suskirstytas į tris etapus:

1️⃣ Kryžiaus kelio stotys – simbolinis Jėzaus kančios kelias, perteiktas druskos uolose per šviesą ir formą.
2️⃣ Centrinės erdvės – Kupolas, Choras, Balkonai ir Narteksas atskleidžia sakralų architektūros grožį.
3️⃣ Trys navos – erdvės, skirtos susikaupimui ir nuostabai.

I stotis: Teismas ir pasmerkimas

Kryžiaus kelio vaizdavimą pradedame abstrakčiais elementais, druskingo nusileidimo aplinkoje. Tai – metaforinė ir fizinė erdvė, suformuota iš suspaustos druskos. Mažesnis vandens prasiskverbimas šią terpę daro stabilesnę, tankesnę – tarsi perteikdamas teismo nuosprendžio svorį ir artėjančią auką.

Centre – užrašas INRI – Iesus Nazarenus Rex Iudaeorum, lotyniškai reiškiantis „Jėzus Nazarietis, žydų karalius“. Šis Romos valdžios skirtas užrašas, turėjęs pažeminti, iš tiesų tampa dvasinės karalystės ženklu.

Šis žodis išraižytas druskoje – ne švelniai, bet grubiai. Giliai įspaustos žymės iš dalies suskaldo užrašą, tarytum jis būtų sužalotas. Šios žaizdos simbolizuoja Jėzaus plakimą ir kankinimus – rykštes, smūgius, erškėčių vainiką, įspraustą į Jo galvą. Įskilusi druska tampa kūnu, kuris neša kančios pėdsakus. Ryškūs įpjovimai primena nuosprendžio žiaurumą ir trapų teisingumą imperijos akivaizdoje.

Ši pirmoji scena nubrėžia viso kelio toną – tai leidimasis į kančią, bet kartu ir kelias, įrėžtas į amžinybę.

II stotis: Jėzus užsikrauna kryžių ant pečių

Antrojoje stotyje atsiduriame unikalioje architektūrinėje erdvėje – vadinamojoje smegduobėje, kuri yra 1978 metų kasybos palikimas. Požeminė druskos eksploatacija paliko po savęs net 180 tokių ertmių – tylių liudytojų praeities žmogaus įsiveržimo į gamtą.

Šioje stotyje apmąstome momentą, kai Jėzus užsikrauna kryžių ant pečių. Čia kryžius išauga tiesiog iš uolos, tarytum jis gimtų iš žemės gelmių. Jėzus ir kryžius – vienis. Uola tampa ne tik simboliniu pagrindu, bet ir pačiu kūnu – tiek žmogaus, tiek aukos ženklu.

Uola virsta kryžiumi, kuris ne tik primena Jėzų kaip kenčiantį žmogų, bet ir tampa tuo, ką jis neša – kryžiumi kaip našta, skausmu, likimu.

Per abstraktaus meno kalbą, kiekvienam lankytojui paliekama erdvė asmeninei interpretacijai – mąstymui apie kančios, aukos ir dvasinio kelio prasmę. Tai stotis, kurioje materija ir dvasia susilieja, o kelionė tampa vidiniu apmąstymu.

III stotis: Jėzus parpuola pirmą kartą po kryžiumi

Trečiojoje Kryžiaus kelio stotyje Jėzus parpuola po kryžiaus našta. Leidžiantis laiptais žemyn, mūsų žvilgsnis krypsta į grindinio įtrūkimą – tai simbolinė Jėzaus pirmojo parpuolimo išraiška, kai sunkus kryžius prispaudžia žmogų prie žemės.

Įskilusi žemė – tai ženklo forma.
Druskos katedroje plyšio, įtrūkimo motyvas kartojasi ne vieną kartą – jis atsikartoja ir septintoje, ir devintoje stotyje, simbolizuodamas skaudžias Jėzaus griūtis einant Via Dolorosa – Kančių keliu.

Tačiau kryžius – tai pats Kristus, kuris ir toliau lieka stovėti vertikaliai, nepaisydamas griūties.
Tai ženklas ir kvietimas kiekvienam iš mūsų: atsitiesti. Net ir tada, kai gyvenime užgriūva sunkumai, griūtys, neviltis ar skausmas, esame kviečiami nepalūžti – rasti jėgų atsikelti, kaip tai padarė Jėzus.

Ši stotis kalba apie žmogišką trapumą ir dievišką stiprybę. Apie tai, kad ir parpuolęs, gali vėl pakilti.

Apskritiminė koplyčia – tai vienybės ir susitikimo erdvė.
Jos architektūra sukurta taip, kad palaikytų ne tik dvasinę harmoniją, bet ir garsą – čia juntama ypatinga akustika, skatinanti susikaupimą ir tylų apmąstymą.

Koplyčios centre – Marija, šviesos pavidalu, spindinti skaisčiai mėlyname šviesos spindulyje, tiesiai priešais Kryžių. Tai simbolinis Motinos buvimas, švelnumas ir šviesa šalia kančios.

Geometriniu, estetiniu ir simboliniu lygmeniu, ši erdvė kalba apie ramybę, taiką ir vidinę tylą. Ji kviečia ne tik stebėti, bet pajusti – tai vieta, kur žmogus gali susitikti su savimi, su tikėjimu, ir su viltimi.​​​​​​​​​​

Druskos klodai po Zipakiros miestu dengia maždaug vieno kvadratinio kilometro plotą ir tęsiasi net iki 800 metrų gylio.
Per istoriją šie klodai buvo eksploatuojami trijuose lygiuose: pirmasis lygis – Guasá, tai viršutinis druskos kupolo sluoksnis; antrasis – Potosí; o trečiasis – Fabricalta, esantis giliausiai.

Leisdamiesi gilyn ne tik į žemės gelmes, bet ir į dvasinę kelionę, pasiekiame

5 stotį: Simonas Kirėnietis padeda Jėzui nešti kryžių.

Čia kryžius tiesiogiai susijungia su uola, tarsi iš jos išaugęs, neatskiriamas. Tai galingas simbolis vienybės, pagalbos ir bendrystės.

Šioje stotyje susilieja Jėzus, Simonas ir Kryžius – ne kaip atskiri personažai, bet kaip viena visuma, primenanti, jog gyvenime nei vienas neturėtų nešti savo naštos vienas. Pagalba, solidarumas ir žmogiškas ryšys tampa kelio dalimi.

Tai kvietimas: būti ne tik liudininkais, bet ir bendrakeleiviais – pasirengusiais padėti pakelti kito kryžių.

Drobė su Jėzaus veido atspaudu čia išreiškiama simboliškai – švelniomis, banguotomis priekinės koplyčios sienos formomis.
Ant šios sienos iškyla Kryžius, tarsi gyvas Kristaus buvimo ženklas, paliekantis neišdildomą pėdsaką ne tik akmenyje, bet ir žiūrinčiojo viduje.

Tai ne tiesioginis atvaizdas, o jutiminis įspūdis – kaip Šventasis Veidas ant Veronikos drobės, taip čia Kristaus buvimas atsiskleidžia per šviesą, formą ir tylą.

Norint įsivaizduoti šios kelionės mastą – mūsų maršrutas Druskos katedroje apima net 17 300 kvadratinių metrų.
Iš visų 180 tunelių, iškastų Zipakiros druskos kasykloje 1978 metais, Druskos katedrai priklauso tik 24 tuneliai – tačiau būtent šie tuneliai virsta dvasinės ir meninės patirties erdve.

Pasiekus 7 stotį – Jėzus antrą kartą parpuola po kryžiumi, scena primena trečiąją stotį, bet yra dar stipresnio emocinio krūvio. Šį kartą kryžius ir pats Kristus vėl krenta, o įtrūkimas grindinyje – didesnis ir gilesnis nei prieš tai.

Kryžius įsiskverbia į žemę, o plyšys driekiasi iki netoliese esančių klauptų, tarytum kančios banga paliestų ir mus, stebinčiuosius.
Šviesos žaismas tarp įtrūkimų ir tuščio fono kambario sustiprina dramatizmą – tyli šviesa perteikia sielos skausmą, be žodžių, bet su galingu emociniu atgarsiu.

Tai stotis apie pakartotinę griūtį, apie tuos gyvenimo momentus, kai suklumpame ne pirmą kartą – bet kiekvieną kartą esame kviečiami keltis ir eiti toliau​.​​​​​​​​​

8 stotis – Jėzus paguodžia verkiantįsias moteris

Šios stoties esmė – moterų buvimas, jų skausmas ir artumas kančiai. Jos simboliškai atvaizduotos kaip uolos be konkrečių raižinių – be veidų, be figūrų, tačiau gyvai išnyrančios iš foninio įžambaus paviršiaus.

Tos neapdirbtos uolos – tai moterys, kurios verkia dėl Jėzaus, bet Jis – ramina jas. Šalia iškyla Kryžius, o tarp jų – tylus susitikimas, kupinas švelnumo ir gilios žmogiškos paguodos.

Baltos šviesos spindulys, leidžiantis nuo to paties įžambaus paviršiaus, simbolizuoja Kristaus ranką, ištiestą paguosti, aprėpti, švelniai paliesti kiekvieną sielvartą.

Tai – vilties ir šviesos stotis, net ir kančios kelyje.​​​​​​​​​​

Šiuo metu esame 165 metrus po žeme, Druskos katedros gilumoje.
Šios požeminės erdvės tampa tarsi mūsų plaučiais – čia oras cirkuliuoja natūraliai, leisdamas mums kvėpuoti net tokioje gilioje aplinkoje.
Oras patenka iš apačios, per tunelį, ir dėl natūralaus slėgio kyla aukštyn, pripildydamas katedros erdves gyvybės.

Pasiekėme 9 stotį – Jėzus trečią kartą parpuola po kryžiumi.

Tai viena iš dramatiškiausių Kryžiaus kelio scenų.
Jos simbolika perteikiama per kryžių, tiesiogine prasme įkastą į grindinį, ir gilias įtrūkusias linijas, kurios driekiasi link visų klauptų – tarsi išplitusios griūties banga.

Horizontas griūva, akys regi skausmo gelmes, tačiau Kryžius išlieka stovėti – vertikaliai, tvirtai.
Tai – dvasinės stiprybės simbolis. Net kai pasaulis aplinkui byra, kai viskas griūva, kai žmogus krenta – Kryžius išlieka. Tai ženklas, kad tikėjimas, viltis ir dvasinė jėga gali pakelti mus aukštyn net iš giliausių kritimų.

10 stotis – Jėzų išrengia iš drabužių

Šioje stotyje kryžius – tai pats Jėzus, išraižytas žemo reljefo pavidalu ant skulptūrinės sienos, kurios forma primena Jo drabužius, nuo Jo nuplėštus prieš nukryžiavimą.

Tai ne tik meninis vaizdas, bet ir simbolinis nuogumo, pažeminimo ir atidavimo ženklas – kai atimama ne tik apčiuopiama apranga, bet ir žmogiškas orumas.

Tačiau šioje scenoje dėmesys sutelkiamas į šviesą, sklindančią iš kryžiaus vidaus.
Būtent ta vidinė šviesa – dvasinių vertybių simbolis – primena, kad tikrieji turtai slypi ne išorėje, o mūsų viduje.

Net kai viskas atimta – tikėjimas, tiesa ir vidinė šviesa išlieka.​​​​​​​​​​

Daugelis lankytojų klausia – kas yra tie kalnakasiai?
Mes žavimės jų darbu ne tik dėl to, kad jie išgavo druską. Jie grįžo atgal į tamsias kasyklas nebe darbuotis, o kurti – jie sukūrė meno kūrinius iš uolienos, iš druskos, iš pačios žemės širdies.

Bendradarbiaudami su menininkais ir patys prisidėdami ne tik darbu, bet ir finansais, kalnakasiai prisidėjo prie šios didingos vietos gimimo – Druskos katedros, kuri kolumbiečių balsavimu buvo išrinkta kaip PIRMASIS KOLUMBIJOS STEBUKLAS.

Pasiekę XI stotį – Jėzus prikaltas prie kryžiaus, sustojame akivaizdoje tuštumos, į kurią iškyla Kryžius – vienišas, santūrus, nepaliestas.

Jis iškeltas virš didžiulės erdvės, foninio kambario tuštumos – ir būtent tai sustiprina nukryžiavimo momentą.
Tai ne tik skulptūra – tai esminis krikščioniškosios tikėjimo ženklas, pakibęs tarp žemės ir dangaus, kryžius kaip vilties, tikėjimo ir atsidavimo simbolis.

Čia Kristus – nebe figūra, o šviesoje stovinti ženklo esmė.

XII stotis – Jėzus miršta ant kryžiaus

Iš tarsi neapdirbto priešgavybinio paviršiaus, be jokių konkrečių bruožų, iškyla kryžius, išraižytas reljefu.
Jis atrodo gimęs iš pačios uolos, kaip neišdildomas istorijos pėdsakas – ne žmogaus rankos kūrinys, bet tylus liudijimas.

Aplink kryžių – vos pažymėti klauptai, subtiliai iškylantys iš grindų, lyg besižvalgantys į kryžių iš apačios. Jie tampa maldos ir tylos liudininkais, kaip anuometiniai žmonės, stebėję Jėzaus paskutines akimirkas Golgotos kalne.

Visa koplyčios aplinka – nelygi, su įtrūkusiais paviršiais po kojomis ir sienose. Šie ženklai simbolizuoja sukrėtimą, kuris apėmė pasaulį Jėzaus mirties akimirką:
žaibai, dundėjimas, žemės drebėjimas...
dangų apgaubusi tamsa, perplėšta šventyklos uždanga.

Visa žemė sudrebėjo, kai Jėzus mirė ant kryžiaus.

Ši stotis – tai momentas, kai laikas sustoja. Tai kančios viršūnė, bet kartu ir vilties pradžia – nes būtent šioje akimirkoje gimsta pažadas apie gyvenimo pergalę prieš mirtį.​​​​​​​​​​

13 stotis – Jėzus nuimamas nuo kryžiaus

Šioje stotyje nusileidimas – tiek fizinis, tiek dvasinis – išreiškiamas simboliškai per tuščią kryžių. Kūnas jau nuimtas, todėl kryžius likęs vienas, be figūros, bet kupinas prasmės.

Tai tuščias, bet gyvas ženklas – matomas ir nematomas kryžius, kuris dabar įgauna gilesnę dvasinę reikšmę. Jis tampa tiltu, žyminčiu perėjimą nuo kūniško prie dvasinio, nuo laikino prie amžino.

Tai atsisveikinimas su materija, bet ne kaip praradimas, o kaip naujas žvilgsnis į pasaulį – į vidinę tikrovę, į Dievo buvimą mumyse.

Tuščias kryžius kviečia: pažvelk giliau, už regimo pasaulio ribų, kur prasideda kelias į Dievą, kelias į prikėlimą širdyje.

14 stotis – Jėzus paguldomas į kapą

Kairiojoje koplyčios sienoje žemo reljefo pavidalu išraižytas akmens, kuris kadaise užblokavo kapo įėjimą, atspaudas.
Ši uola – nebe kliūtis, o simbolis: dabar ji perkelta į dešinįjį kraštą, paliekant įėjimą atvirą.

Kapas – tuščias.
Erdvė, kurioje Jėzus buvo paguldytas, jau tuščia – bet ši tuštuma nėra liūdesio ženklas, o pradžios simbolis.
Tai tylos ir laukimo vieta, bet kartu ir pažado apie prisikėlimą vieta.

Akmuo nuristas, erdvė atidaryta – šviesa gali patekti, o su ja – ir viltis.
Tai paskutinė Kryžiaus kelio stotis, bet ne pabaiga.

Čia prasideda gyvenimas.

Kupolas – žmogaus ir Dievo susitikimo vieta

Kelionės pabaigoje pasiekiame vieną įspūdingiausių Druskos katedros erdvių – kupolą, kuriame simboliškai susitinka žmogus ir Dievas.
Tai vieta, kur žemė ir dangus, materija ir dvasia, kūnas ir siela persipina į vieną sakralų ratą.

Kupolas – 11 metrų skersmens, o grindys išklotos marmuru, kuris atspindi šviesą ir suteikia erdvei ramybės bei tyrumo pojūtį.

Prie šios vietos kūrimo dirbo septyni kalnakasiai – jų rankų darbas matomas kiekviename nelygiame akmens paviršiuje.

Apatinė kupolo dalis – šiurkšti, netobula – tai žemės, žmonijos, kasdienybės simbolis.
Tačiau kylant aukštyn, akys regi vis daugiau šviesos, grynumo – viršutinė dalis simbolizuoja dieviškumą, dvasinę plotmę, dangaus erdvę.

Būtent šioje viršutinėje kupolo dalyje išvystame stalaktitus – lašas po lašo susiformavusias druskos ataugas.
Jie gimsta iš vandens, kuris prasiskverbia iš augalinio dirvožemio paviršiaus, pereina per uolienas, prisigeria druskos, ir galiausiai sukrinta.
Kiekvienas lašas kristalizuojasi, susiliedamas su oru, taip gimdydamas šią natūralią skulptūrą.

Kupolas – tai erdvė virsmui, nuolatinio formavimosi vieta, kur net vanduo tampa šviesos kūrėju.
Čia dangus nusileidžia ant žemės, ir žmogus pažvelgia aukštyn, ieškodamas to, kas amžina.​​​​​​​​​​